 |
Pinti baldai Kontaktai |
Pynimo istorija
Pynimo menas – toks pat senas, kaip ir žmonių giminė. Jau gilioje senovėje buvo pinama Afrikoje ir Azijoje, Europoje ir Australijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Pynimui buvo naudojami meldai, nendrės, virvės, karklų vytelės, bambukų lazdos, šiaudai, lazdynų šakos, medžių žievė ir net medžių šaknys. O mūsų moderniame amžiuje pinti pradėta ir iš įvairių sintetinių medžiagų – plastmasės.
Pinti daiktai nuo seno žavi žmones savo lengvumu, patogumu, puikia išvaizda ir įvairove. Jie nepriekaištingai dera prie šiuolaikinio interjero, todėl jų paklausa niekada nemažėja.
Patys seniausi pinti dirbiniai buvo rasti Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Pavyzdžiui, Tutanchamono kapavietėje buvo aptiktos dvi puikiai išsilaikę pintos kėdės. Pinti baldai ir namų apyvokos daiktai buvo plačiai naudojami Senovės Romoje. Iš karklų pinti dirbiniai buvo žinomi ir antikinėje Graikijoje.
Žymus antikos laikų filosofas, Aristotelio mokinys, laikomas botanikos tėvu – Teofrastas (370–285 pr.m.e.) – gyvenęs Lesbo saloje, savo tautiečiams graikams patarė auginti karklus ir jų vytelėmis rišti įvairius daiktus arba iš jų pinti krepšius. Teofrastas rašė, kad iš jų taip pat galima gaminti skydų karkasą, paskui jį aptraukti oda arba apkalti skarda.
Apie pynimą galima paskaityti ir graiko botaniko bei gydytojo Pedanijaus Dioskorido (1 m. e. a.) raštuose, o romėnas Pilinijus jau rašė apie atskiras karklų rūšis. Jis siūlė romiečiams užveisti karklų plantacijas. Plinijaus nuomone auginti karklus labiau apsimokėtų negu alyvmedžius.
Atkasus Pompėjos miesto griuvėsius, buvo rasta graviūra, kurioje pavaizduotas kilmingas žmogus, tikriausiai namų šeimininkas, sėdintis pintame fotelyje. Galima būtų daryti išvadą, kad jau senovėje romėnai ne tik mokėjo pinti, bet ir pynimo technika buvo pakankamai aukšto lygio.
Naujųjų laikų Europoje prancūzai pirmieji pradėjo pinti įvairius daiktus iš karklų vytelių. Jų pavyzdžiu pasekė ir kitos Europos tautos. Pynimas tapo ypač populiarus Vokietijoje ir carinėje Rusijoje. Buržuazinėje Lietuvoje pynimas taip pat buvo gana plačiai paplitęs verslas, tačiau amatininkai daugiau apsiribojo krepšių pynimu, o pintus baldus lietuviai atsiveždavo iš užsienio.
Šiais laikais pynimo verslas Lietuvoje yra plačiai išplėtotas. Veisiamos karklų plantacijos, amatų mokyklose mokoma pynimo meno, veikia nemažai įmonių, kurios pina įvairius dirbinius. Pynimo technologijos – labai įvairios, malonus akiai pintų vytelių raštas derinamas su metalu, stiklu arba medžio žieve. Baldų karkasai gaminami iš lazdų. Tam naudojamos, ne tik gluosnio lazdos, bet ir bambukas, metalas arba net plastmasė.